100-osioms Zerkos T. Moreno gimimo metinėms paminėti

Šiais metais psichodramos pasaulis mini 100-ąsias Zerkos T. Moreno gimimo metines (g. 1917 m.). Šiandien, rugsėjo 19 d., taip pat sukako lygiai metai, kaip Zerkos T. Moreno nebėra tarp mūsų... Kviečiame paskaityti jos gyvenimo istoriją, kuri padarė reikšmingą įtaką tiek psichodramos, tiek grupinės psichoterapijos raidai ir sklaidai pasaulyje.

Zerka Moreno gimė 1917 m. birželio 13 d. Amsterdame. Nuo 1939 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nebaigė nei aukštosios mokyklos, neturėjo ir medicininio išsilavinimo. Vis dėlto jos indėlis į psichodramą – milžiniškas. Zerka ir J. Moreno pradėjo dirbti kartu vos susitikę. Iki sutikdama J. Moreno, Zerka nebuvo nieko girdėjusi apie psichodramą. Sutikus Moreno viskas pasikeitė. O susitiko jie tada, kai Zerka ieškojo psichiatro pagalbos savo seseriai. Jų partnerystė ir bendradarbiavimas buvo nepaprastai vaisingi psichodramai. 1942 m. jie kartu įkūrė Psichodramos institutą Niujorko valstijoje, kuriame, kitaip nei kitose psichiatrijos ligoninėse, buvo didelė scena, kurioje pacientai turėjo „išvaidinti“ savo negalavimus. Netrukus ėmė leisti ir Grupinės psichoterapijos žurnalą. Zerka Moreno buvo viena iš Tarptautinės grupinės psichoterapijos asociacijos ir Amerikos grupinės psichoterapijos ir psichodramos asociacijos steigėjų. Zerka parašė dešimtis knygų ir straipsnių, o 2012 m. pasirodė jos memuarai „To Dream Again“. Juose Zerka rašė, kad jos „tikslas nėra paversti vaiką jūrų kiaulyte ar eksperimentuoti“. Padedama psichodramos, ji siekė padaryti savo vaikų gyvenimą spalvingesnį ir gyvesnį. Kai jos sūnui Jonathanui buvo dveji, ji ėmė mokyti jį apsikeitimo vaidmenimis metodu. Vieną vakarą Jonathanas, būdamas trejų, per vakarienę pasakė, kad nėra alkanas ir atsisakė valgyti tai, ką Zerka pagamino. Jie ginčijosi, kol išgirdo J. Moreno. Jis paprašė Zerkos pabūti Jonathanu, o Jonathano pabūti Zerkos vietoje, atsisėdus į jos kėdę. Vaidindamas savo mamą, Jonathanas išsitiesė, kad atrodytų aukštesnis, ir pažvelgė į Zerką, kuri tuo tarpu susitraukė ir pakėlė kojas nuo žemės, siekdama suvaidinti mažą berniuką. „Valgyk!“, įsakė Jonathanas, siekdamas kuo geriau pavaizduoti mamą. Knibinėjant maistą Zerkai pavyko įsijausti į savo sūnaus apetito stoką ir ji pasakė, kad nėra alkana. „Tai nevalgyk“, pasakė Jonathanas šypsodamasis. Šiuo metu Jonathanas yra Pensilvanijos universiteto profesorius, vienas iš iškiliausių šalies bioetikų. Jis pasakojo, kad su savo seserimi, J. L. Moreno dukra iš pirmosios santuokos Regina, nuolat sukiodavosi tarp mamos ir tėčio pacientų, turinčių įvairiausių psichikos sutrikimų, vadindamas juos geriausiais draugais. „Ir žmonės dabar stebisi, kad užaugau visiškai normalus“. Nors Jonathanas retai praktikuoja psichodramą su savo šeima, jis mano, kad toks auklėjimas išmokė jį atidžiai stebėti aplinką ir įsijausti į kitą žmogų. Regina, kuriai šiuo metu 77 ir kuri moko psichodramos Kinijoje, beveik neabejoja, kad dėl savo netradicinės vaikystės tapo empatiškesnė ir atviresnė. Be to, psichodrama padėjo įveikti paauglystėje užklupusį nerimą.

Zerka niekada nenustojo palaikyti ir skatinti psichodramos. Net kai sulaukusi 40 metų susirgo vėžiu ir jai buvo amputuota dešinė ranka. Tai nesustabdė jos entuziazmo ir noro dirbti psichodramos labui iki pat vyro J. Moreno (1974) ir savo pačios mirties. Net ir būdama garbaus amžiaus, susilaužiusi šonkaulį, gyvendama globos namuose nenustojo priiminėti pacientų. Neprarado humoro jausmo iki pat mirties, nors nė nemirktelėjusi galėdavo surimtėti. Zerka niekada neabejojo, kad patirties ir jausmų „išvaidinimas“ psichodramos metodu gali gelbėti žmones ir padėti ugdyti vaikus. Pats J. Moreno savo metodą vadino „Šekspyro psichiatrija“, o Zerka niekada neabejojo, kad jis gelbės pasaulį, jei tik pasaulis eis išvien su šiuo metodu. „Psichodramos metodas galėtų padėti ir kariaujančioms šalims, jei tik jų lyderius pavyktų sukviesti į vieną kambarį.“ Vykstant Vietnamo karui J. Moreno nepavyko įkalbėti Baltųjų Rūmų spaudos sekretoriaus Billo Moyerso leisti pabūti Lyndono Johnsono ir Ho Ši Mino psichodramos vadovu... Šiuos didelius J. L. Moreno siekius Zerka ištikimai palaikė. Daug kas tiki, kad jos pastangos sukaupti informaciją ir užrašyti J. L. Moreno veiklos metodus padėjo lengviau suprasti jo idėjas, ir jei ne jos pasišventimas šiam darbui, galbūt psichodrama nebūtų tiek išplitusi po visą pasaulį.

 

Bene geriausiai Zerkos užsispyrimą, idealizmą, palaikymą ir tikėjimą parodo jos 2006 m. rašytas laiškas:

„Brangus drauge,

Suprantu, kad visa tai, kas dabar vyksta, nekelia gerų minčių ir labai norėčiau, kad turėtume daugiau tiesioginės įtakos. Tačiau tada primenu sau: turime prisiminti, kad Moreno tam tikra prasme buvo utopistas, kuris vis dėlto tikėjosi padaryti poveikį. Bet kartu jis žinojo, kad tikrovė yra kas kita. Tai, kad aš gyvenau pirmojoje pasaulyje terapinėje bendruomenėje Beacon, padeda man palaikyti mintį, kad maža bendruomenė gali pakeisti padėtį. Pasak Margaret Mead, niekada neturime abejoti tuo, kad keli pasišventę žmonės gali pakeisti pasaulį.

Išgyvenome Antrąjį pasaulinį karą žinodami, kad turime išgyventi. Mums pavyko. Buvo svarbu suprasti, kad mūsų gyvenimas turi prasmę. Jis vis dar svarbus. Net jei politika yra purvina, mes galime būti švarūs.

Su meile, Zerka. 2006 m. sausio mėn.“

 

Parengta remiantis „The Washington Post“ ir „The NY Times“